Kai mažai komandai reikia padaryti daugiau
Mažos bibliotekos ir kultūros centrai dažnai gyvena tuo pačiu ritmu: renginių daug, žmonių komandoje nedaug, o informacijos reikia visur ir iš karto. Vieną dieną reikia paruošti naujų knygų pristatymą, kitą — įkelti renginį į svetainę, parašyti įrašą „Facebook“, atsakyti lankytojui, ar turite leidinių anglų kalba, ir dar surasti seną nuotrauką iš miestelio šventės archyvo. Visa tai dažnai daro tas pats žmogus.
Čia dirbtinis intelektas nėra triukas ar madingas žodis. Praktikoje jis tiesiog nuima dalį pasikartojančių darbų. Ne žmogų pakeičia, o sutrumpina kelią nuo „reikia padaryti“ iki „jau paskelbta“. Ypač ten, kur įstaiga neturi atskiro komunikacijos specialisto, vertėjo ar archyvaro.
Kalbant paprastai, DI bibliotekoms ir kultūros įstaigoms labiausiai pasiteisina ne ten, kur bandoma viską automatizuoti iš karto, o ten, kur pasirenkami 2–3 aiškūs darbai. Pavyzdžiui: knygų rekomendacijos skaitytojams, renginių tekstų ruošimas, turinio vertimas užsienio lankytojams ir archyvų paieška pagal aprašymą. Tai konkretūs scenarijai, kuriuos galima pradėti taikyti ir mažoje rajono įstaigoje.
Kur DI duoda daugiausia naudos bibliotekose
Knygų rekomendacijos pagal skaitymo istoriją
Bibliotekoje skaitytojas dažnai klausia labai žmogiškai: „Duokite ką nors panašaus į tai, ką skaičiau pernai“ arba „Patiko istoriniai romanai, bet nenoriu labai sunkaus teksto“. Patyrusi bibliotekininkė tokį prašymą supranta iš pusės sakinio. Tačiau kai lankytojų daug, o darbuotojų mažai, tokios rekomendacijos ne visada spėjamos paruošti.
Čia gali padėti DI bibliotekoms, kai sistema remiasi skaitymo istorija, amžiaus grupe, mėgstamais žanrais ar net sezoniškumu. Tarkime, skaitytojas per paskutinius metus skolinosi vaikų literatūrą 7–9 metų vaikams, kelias knygas apie gamtą ir vieną pažintinę enciklopediją. Sistema gali pasiūlyti dar penkis panašaus tipo leidinius, kuriuos bibliotekininkė peržiūri ir patvirtina. Žmogus išlieka sprendimo centre, bet nebereikia visko rinkti ranka nuo nulio.
Mažoje miestelio bibliotekoje toks scenarijus ypač naudingas vasarą, kai vaikai gauna privalomos literatūros sąrašus. Užuot kiekvienam tėvui aiškinus atskirai, galima paruošti rekomendacijų rinkinius: „jei patiko nuotykių knygos“, „jei vaikas vengia ilgų tekstų“, „jei reikia knygos 5 klasei ir dar vienos laisvalaikiui“. Tokie sąrašai gali atsirasti ir svetainėje, ir savitarnos terminale, ir naujienlaiškyje.
Svarbus niuansas — rekomendacijos neturi būti aklos. Jei biblioteka turi ribotą fondą, sistema turi siūlyti tai, kas realiai yra kataloge arba netrukus grįš. Kitaip gausite gražų sąrašą, kuris tik erzina lankytoją. Todėl geri skaitmeniniai įrankiai čia veikia ne vieni — jie turi būti susieti su bibliotekos turimais duomenimis.
Naujų knygų pristatymai be ilgo rankinio rašymo
Dar vienas kasdienis darbas — trumpai pristatyti naujas knygas svetainėje ar socialiniuose tinkluose. Dažnai tam tiesiog pritrūksta laiko. Knygos sudedamos į lentyną, o viešinimas atidedamas „kai bus ramiau“. Paprastai tas „ramiau“ neateina.
Jei bibliotekininkė įveda kelis faktus — autorių, žanrą, amžiaus grupę, 2–3 sakinius apie siužetą — DI gali paruošti kelias teksto versijas: trumpą svetainei, ilgesnę naujienai ir vieno sakinio antraštę plakatui. Ne tam, kad tekstas būtų publikuojamas nežiūrint, o tam, kad darbuotoja turėtų nuo ko atsispirti. Vietoj tuščio lapo atsiranda juodraštis.
Ypač patogu, kai svetainės bibliotekoms leidžia tokius tekstus įkelti tiesiai į naujienų ar rekomendacijų skiltį. Tada tas pats turinys gali būti panaudotas keliose vietose: pagrindiniame puslapyje, renginių kalendoriuje, skaitytojų klubo skiltyje. Vienas įvedimas — keli panaudojimo būdai.
Kultūros centrams: mažiau laiko prie tuščio dokumento
Renginių aprašymų generavimas iš trumpo aprašo
Kultūros centre situacija pažįstama: meno vadovas atsiunčia žinutę „penktadienį 18 val. folkloro vakaras, dalyvaus vietos kolektyvai ir svečiai iš kaimyninio rajono“. Iš tokio sakinio dar reikia padaryti tekstą svetainei, afišai, registracijos formai ir socialiniams tinklams. Jei renginių daug, komunikacija tampa nuolatiniu gesinimu.
Čia DI kultūros centrams labai praktiškas. Iš kelių punktų jis gali sugeneruoti aiškų renginio aprašymą: kas vyks, kam skirtas renginys, kuo jis išsiskiria, ar reikalinga registracija, kiek trunka, ką svarbu žinoti šeimoms su vaikais. Darbuotojas pataiso toną, prideda vietos detales ir paskelbia. Vietoj 40 minučių lieka 10.
Pavyzdys iš mažos įstaigos: seniūnijos kultūros centras organizuoja advento vakarą. Turima tik bazinė informacija — data, laikas, dalyviai, trumpa programa. DI paruošia du tekstus: vieną oficialesnį svetainei, kitą šiltesnį bendruomenės „Facebook“ paskyrai. Tas skirtumas svarbus. Svetainėje žmonės ieško aiškumo, socialiniuose tinkluose — tono ir kvietimo.
Jei naudojami tinkamai sujungti skaitmeniniai įrankiai, tas pats trumpas aprašas gali tapti kelių kanalų turiniu. Darbuotojui nebereikia kopijuoti, trumpinti ir perrašinėti to paties penkis kartus. O klaidų, kaip tyčia, būna mažiau, nes data ir vieta paimamos iš vieno šaltinio.
Afišų tekstai ir socialinių tinklų įrašai
Afišos tekstas turi savo logiką. Jis negali būti per ilgas, bet turi pasakyti esmę. Socialinių tinklų įrašas — visai kitas žanras. Ten reikia kabliuko, aiškios pradžios ir kvietimo veikti. Tas pats renginys, bet du skirtingi tekstai. Būtent čia DI dažnai atsiperka greičiausiai.
Kultūros centro darbuotoja gali suvesti informaciją: „vaikų teatro spektaklis, sekmadienį 12 val., salėje, bilietai nemokami, po spektaklio kūrybinės dirbtuvės“. Sistema pasiūlo afišos variantą su trumpa antrašte, glaustu aprašymu ir technine informacija. Tada sugeneruoja socialinio tinklo įrašą su gyvesniu tonu, pavyzdžiui, akcentuodama šeimų savaitgalio planą.
DI kultūros centrams čia naudingas ne todėl, kad parašo „gražiau“. Nauda ta, kad darbuotojas nebesėdi prie balto ekrano ir negalvoja, kaip pradėti. Kai per mėnesį vyksta dešimt ar daugiau renginių, vien pradžios sugalvojimas suvalgo daug laiko.
Dar vienas praktiškas scenarijus — skirtingos renginio versijos skirtingoms auditorijoms. Tas pats koncertas gali būti pristatytas vienaip jaunimui, kitaip vyresniems lankytojams, dar kitaip turistams. Žinoma, ne viską verta segmentuoti, bet didesniems renginiams tai padeda kalbėti tiksliau.
Turinio vertimas užsienio lankytojams
Bibliotekos ir kultūros centrai vis dažniau sulaukia ne tik vietos bendruomenės. Į miestus atvyksta turistai, savanoriai, mainų programų dalyviai, užsienio darbuotojų šeimos. Jie nori suprasti, kas vyksta, kur ateiti, ar renginys nemokamas, ar bibliotekoje galima naudotis internetu, ar yra edukacijų vaikams. Jei visa informacija tik lietuviškai, dalis lankytojų tiesiog nueina kitur.
Automatinis vertimas čia išsprendžia daug. Ne tobulai, bet pakankamai gerai, kad žmogus susigaudytų. Pavyzdžiui, bibliotekos taisyklės, darbo laikas, registracijos tvarka, renginių aprašymai ir ekspozicijų pristatymai gali būti pateikiami anglų, lenkų ar ukrainiečių kalbomis. Svarbiausia — aiškiai atskirti, kur vertimas automatinis, o kur peržiūrėtas darbuotojo.
Mažoje bibliotekoje tai gali atrodyti labai paprastai: darbuotoja lietuviškai įkelia naujieną apie edukaciją vaikams, o sistema pasiūlo vertimą į anglų kalbą. Ji permeta akimis, pataiso vietovardį ar specifinį terminą ir publikuoja. Be DI toks tekstas dažnai apskritai nebūtų išverstas, nes tam nėra nei laiko, nei žmogaus.
Čia daug lemia pačios svetainės bibliotekoms ir svetainės kultūros centrams. Jei svetainė leidžia patogiai valdyti kelių kalbų turinį, vertimas tampa kasdieniu procesu, o ne vienkartiniu projektu. Jei neleidžia, darbuotojai pradeda vengti papildomų kalbų, nes kiekvienas atnaujinimas tampa vargu.
Kultūros centrams vertimas ypač naudingas vasaros renginių metu. Miesto šventės, festivaliai, parodos, amatų mugės dažnai domina ir svečius iš užsienio. Kai pagrindinė informacija pateikta suprantamai, mažėja klausimų telefonu ir prie informacijos stalo. Žmonės greičiau randa, kur vyks koncertas, kada prasideda edukacija ir ar reikia registruotis.
Archyvų paieška: nebe pagal failo pavadinimą, o pagal prasmę
Viena labiausiai nuvertinamų vietų, kur DI gali padėti, yra archyvai. Bibliotekos ir kultūros centrai turi daug sukauptos medžiagos: senas nuotraukas, renginių programas, laikraščių iškarpas, rankraščius, skenuotus dokumentus, garso įrašų aprašus. Problema ne ta, kad medžiagos nėra. Problema ta, kad jos sunku rasti.
Įprasta paieška veikia tik tada, kai tiksliai žinote, ko ieškote. Jei failas pavadintas „Scan_0045.pdf“, iš jo naudos mažai. O jei darbuotojas prisimena tik tiek, kad „ten buvo kažkoks dokumentas apie 1998 metų miestelio šventę ir dalyvavo folkloro ansamblis“, tradicinė paieška stringa.
AI pagrįsta paieška leidžia ieškoti pagal aprašymą. Tai reiškia, kad darbuotojas gali įvesti natūralų sakinį: „rask dokumentą apie miestelio šventę, kur minima eisena ir vakarinis koncertas prie kultūros centro“. Sistema peržiūri dokumentų tekstus, nuotraukų aprašus ar atpažintą skenuotą turinį ir pasiūlo labiausiai tikėtinus rezultatus.
Bibliotekoje toks scenarijus naudingas kraštotyros fondui. Tarkime, lankytojas ieško medžiagos apie seną mokyklos pastatą, bet nežino tikslių datų. Darbuotoja nebeverčia šimtų bylų ranka. Ji suveda užklausą ir gauna kelis dokumentus, kuriuose minimas pastatas, rekonstrukcija ar to meto renginiai. Tai ne magija — tiesiog protingesnė paieška.
DI bibliotekoms čia gali padėti ir su skenuotų dokumentų tekstų atpažinimu. Jei senos bylos ar laikraščių iškarpos paverčiamos ieškomu tekstu, archyvas tampa gyvas. Ne tik „sudėtas į serverį“, bet realiai naudojamas kasdienėje veikloje, edukacijose, parodose ir bendruomenės istorijos projektuose.
Kultūros centruose AI paieška ypač praverčia ruošiantis jubiliejams, parodoms ar retrospektyvoms. Kai reikia greitai surinkti medžiagą apie ankstesnius kolektyvus, senus plakatus ar nuotraukas iš miesto švenčių, laikas tampa kritinis. Jei archyvas ieškomas pagal prasmę, o ne vien pagal ranka suvestas žymas, pasiruošimas vyksta visai kitu tempu.
Kas veikia mažose įstaigose, o kas dažniausiai neveikia
Praktikoje geriausiai pasiteisina ne dideli pažadai, o maži, aiškūs startai. Pavyzdžiui, biblioteka pradeda nuo knygų rekomendacijų ir naujienų vertimo. Kultūros centras — nuo renginių aprašymų ir socialinių tinklų tekstų. Po kelių mėnesių matyti, ar darbuotojai tuo naudojasi, kur stringa procesas ir ko reikia toliau.
Dažniausiai neveikia bandymas „įsidiegti DI viskam“. Tada atsiranda per daug funkcijų, per mažai aiškumo ir natūralus darbuotojų pasipriešinimas. Žmonės nenori mokytis penkių naujų sistemų vien tam, kad parašytų vieną renginio tekstą. Jei įrankis nepadeda per pirmas minutes, jis tiesiog lieka nenaudojamas.
Dar viena dažna klaida — manyti, kad DI gali publikuoti viską be žmogaus peržiūros. Bibliotekose ir kultūros įstaigose svarbus tikslumas: pavardės, vietovės, datos, partnerių pavadinimai, programų laikai. Viena netiksliai sugeneruota eilutė gali sukelti daugiau darbo nei visas rankinis tekstas. Todėl geriausias modelis paprastas: sistema paruošia, žmogus patvirtina.
- Pradėkite nuo vieno proceso — pavyzdžiui, renginių tekstų ruošimo.
- Naudokite vieną informacijos šaltinį — data, vieta ir registracija turi būti imama iš tos pačios vietos.
- Palikite peržiūrą darbuotojui — ypač kai kalbama apie viešai skelbiamą informaciją.
- Rinkitės įrankius, kurie taupo laiką iš karto — ne po pusmečio mokymų.
- Galvokite apie svetainę — jei turinį sunku paskelbti, automatizavimas praranda pusę vertės.
Svetainė čia svarbesnė, nei gali pasirodyti
Net geriausias tekstų generavimas mažai ką duoda, jei paskui viską reikia ranka perkelti į penkias vietas. Todėl svetainės kultūros centrams ir bibliotekoms turi būti ne tik reprezentacinės, bet ir patogios kasdieniam darbui. Darbuotojui turi būti paprasta įkelti renginį, naujieną, vertimą, nuotrauką ar rekomendacijų sąrašą.
Jei svetainė sukurta taip, kad vieną kartą suvedus informaciją ji gali atsirasti renginių kalendoriuje, pagrindiniame puslapyje ir naujienų skiltyje, DI duoda daug daugiau naudos. Tada automatizacija nėra atskiras žaislas. Ji tampa normalia darbo dalimi.
Skaitmeniniai įrankiai viešajame sektoriuje turi vieną paprastą testą: ar jais patogu naudotis žmogui, kuris tuo pačiu metu derina salės užimtumą, atsako į telefoną ir ruošia vakaro renginį. Jei atsakymas „taip“, įrankis prigis. Jei reikia ilgos instrukcijos, dažniausiai neprigis.
Pabaigai: ne mažiau žmogiškumo, o mažiau rutinos
Bibliotekų ir kultūros centrų darbas remiasi santykiu su žmonėmis. Skaitytojo klausimas, bendruomenės renginys, vietos istorijos paieška, svečio orientavimas mieste — visa tai reikalauja dėmesio. Būtent todėl verta automatizuoti ne bendravimą, o rutiną aplink jį.
Knygų rekomendacijos pagal skaitymo istoriją, renginių aprašymų ruošimas iš kelių punktų, turinio vertimas užsienio lankytojams, archyvų paieška pagal aprašymą, afišų ir socialinių tinklų tekstai — tai ne tolima ateitis. Tai visai žemiški darbai, kuriuos mažos įstaigos gali pradėti tvarkyti paprasčiau jau dabar.
Gerai pritaikytas DI bibliotekoms ir DI kultūros centrams nereiškia, kad viskas staiga tampa automatiška. Jis reiškia, kad darbuotojai mažiau laiko praleidžia kartodami tą patį ir daugiau — dirbdami su žmonėmis, turiniu ir bendruomene. O būtent tam šios įstaigos ir yra reikalingos.